Monthly Archives: November 2010

42,195 kilometrai iki finišo linijos

Dar praeitą vasarą nusprendžiau, jog noriu sudalyvauti maratone. Nebuvau nei didelis bėgikas, nei labai ypatingas sportininkas. Gal todėl ir norėjosi įrodyti sau ir kitiems, kad viskas yra įmanoma. Bent jau tai, kas didžiąja dalimi priklauso nuo tavęs.

Žinodamas, jog nuo rugsėjo pradžios būsiu Nyderlandų sostinėje, Amsterdame, užsiregistravau miesto maratone. Tada dar net nežinojau, kad šis maratonas, The Runner’s world nuomone, pasaulio geriausųjų dešimtuke: http://www.runnersworld.co.uk/event-editorial/the-worlds-top-10-marathons/562.html.

Likę pora mėnesių net nespėjo prabėgti, kaip viena rytą, vietoj kasdienės transporto priemonės – dviračio, kartu su pora draugų sėdau į metro, vežančio olimpinio stadijono link. Ir štai aš, laimingas, apsuptas būrio drąsių žmonių, iš kurių turbūt nė vienas, kaip ir aš, nežino, kas jų laukia per ateinančis keturias ar penkias valandas.

Deja, trauktis taip pat nėra kur. Juk draugų ir kursiokų prašiau mane pasitikti prie finišo linijos. Starto šūvis, pradedu apšildamas eiti iki starto linijos, kurią kirtęs, pradėsiu tai, ko laukiau net kelis mėnesius – pirmąjį savo maratoną. Tribūnos gausios žmonių, negailinčių paskatinamų šuksnių, aplink maratno darbuotojai, linkintys gero kelio, šalia, kolegos konkurentai, bėgantys koja kojon pirmuosius kilometrus.

Žinoma, vos kirtus starto liniją, pajuntu, kad papildomas treniruočių mėnuo būtų labai pravertęs. Tačiau greitai net nepajutau, kaip įveikiau pirmuosius penkis ar dešim kilometrų. Deja, tada taip pat supratau, kad po pirmos valandos lieka dar mažiausiai trys.

Bėgu toliau, vienus lenkiu. Tuo tarpu kiti lenkia mane, bet vienaip ar kitaip judame į priekį. Pamažu bandau nukreipti dėmesį nuo skaičiaus, kiek kilometrų liko iki finišo, susitelkti į išanksto paruoštą muzikos grojaraštį, kuris jau suka antra ratą, galvoti apie tai, kaip bus smagu jausti medalį ant kaklo, kai viskas galiausiai pasibaigs.

Po dviejų valandų, įveikiau puse visos distancijos, ir tuo metu tarsi gaunu naujų jėgų antplūdį. Juk 21 kilometrą jau įveikiau, o aš jaučiuosi puikiai. Deja, vos po kelių atkaklių kilometrų tai šoną pradeda mausti, tai kojos pirštą trina. O dar tave pralenkia dvigubai ar net trigubai vyresnis maratono bėgikas. Bet niekis, sukandęs dantis, bet vis dar besišypsodmas ir įveikęs 30-35 kilomtrus,  imu galvoti, kaip kur ištempti kojas, kaip atpalaiduoti riešus, kad nesustojus nubėgčiau dar toliau.

Butent ties 36-37-tuoju kilometru sulaukiu pačio didžiausio paskatinimo. Burys draugų, skanduoja mano vardą ir linki gero finišo. Tada pasakiau sau, neturiu kur dingti, privalau pabaigti trasą ir pasiimti ilgai lauktą ir tikrai pelnytą Amsterdamo maratono medalį. Atrodo, nuo tos akimirkos pakrautį jegų užteko iki pat galo.

O likus 3 kilometram iki finišo, net kojos nustoja skaudėjusios – adrenalinas tikrai visagalis. Pralenkiu prieš save begančią grupelę dalyvių, įbėgu į Olimpinio stadijono aikšę, ir įveikęs paskutiniuosius kelis šimtus metrų, aukštai iškėlęs nykščius į viršų, kertu finišo liniją. Mano laikas, vos ne visa valanda geresnis nei buvau planaves: 4 valandos 12 minučių ir 17 sekundžių.

Medalis ant kaklo, o jausmas neapsakomas. Iš tikrųjų viskas įmanoma. Kaip ir stebuklai, anot Keistuolių teatro aktorių Aidą Giniotį: stebuklų būna paprastuose dalykuose. “Reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti”.

Tačiau be šeimos, artimųjų bei draugų palaikymo, tai tikrai nebūtų įmanoma. Ačiū jiem už tai, kad padėjo iįgyventinti vieną stebuklą – išpildyti svajonę.

Advertisements